Monte Pacis ir šefo Ernesto Viršilo juvelyrinė vakarienė

   Tikriausiai tą šaltą ir tamsų lapkričio ketvirtadienio vakarą didelė dalis žmonių buvo išlėkę į Vilnių pasižiūrėti ką gi įdomas sukūrė mūsų Juozukas. Aš su Beata iš "Braškės su Pipirais"  pasirinkome kitą renginį. Tai juvelyrės Viktorijos Orkinės parodą „Poliai“ ir virtuvės šefo Ernesto Viršilo šešių patiekalų „juvelyrinę" vakarienę restorane "Mote Pacis".
 Tad, tą ketvirtadienio vakarą mes restorane buvome beveik dviese. Prie kito stalo sėdėjo dar viena pora, bet jų vakarienė truko daug trumpiau, nei mūsų.
 Monte Pacis pasikvietė naują šefą, tad buvo labai įdomu paragauti naujo virėjo naujų kūrinių.

Taip, kūrinių, nes šiuolaiknė virtuvė prilygsta kūrybai, ypač kai joje dirba tikri meistrai.

  Apie Monte Pacis vakaro salę nerašysiu, nes nepakenčiu baltos dienos šviesos. O ten ji plieskia visu pajėgumu, taip, kad nedideli toršerai stovintys salės kampuose tampa vos pastebimi.

Rašau tik apie maistą, nes atėjome tik dėl jo.

 

 Visada malonu gauti "linkėjimus iš virtuvės". Šį kartą tai buvo kepti burokėlių gabalėliai su kietojo sūrio juostelėmis, bei sviestas pagardintas ančiuviais. Skanu, ypač derinyje su tuo sviesteliu. Gal buvo galima dar kažko tobulesnio užberti skoniui papildyti, bet, kaip liaudis sako: "dovanotam arkliui į dantis nežiūrima".

  Kažkaip pradžioje net fotografuoti pamiršome, tad dovana šį kartą be nuotraukos.

 

  Šaltam užkandžiui buvo pateikta lengvai pamarinuota lašiša. Man atrodo, kad net per dūmus ji buvo perleista. Bet tuo metu buvau labai susikoncentravusi į visus priedus esančius lėkštėje, nei į ir taip gerai paruoštą lašišą. Vos keli nuostabaus skonio lašišos gabaliukai su puikiai parinktais pagardais buvo suvalgyti pasimėgaujant kiekvienu kasneliu. Puikiai derėjo želmenų ir alyvuogių aliejaus, garstyčių, baltojo vyno acto, bei medaus ir klasikinis plaktos grietinėlės ir krienų deriniai. O saulėgrąžų daigeliai ir medžio anglies dulkės šį patiekalą kilstelėjo dar laipteliu aukščiau. Tai tikrai buvo nepaprastai skanu!

 

 

  Antrasis šaltas užkandis buvo jautienos tartaras. Gražiai pateiktas. Neblogi deriniai, tik svogūnų piure potepis man nepatiko savo skoniu. Bet topinambų košės bokšteliai labai tiko prie tartaro.

  Jautienos tartaro paruošimas turi begalę variantų, nuo beveik visiškai naturaus skonio (žinoma, prieskonių ir jame yra) iki aštraus ir kvapnaus, kai nebesijaučia naturali mėsa. Čia buvo pateiktas tarpinis variantas. Gana geras.

  Tačiau vienas dalykas man ten buvo labai jau neaiškus. Jautiena nebuvo vienspalvė... o kai tai pamatai atsiranda įvairių minčių kodėl taip? Mėsa tikrai buvo gera, bet tas spalvų skirtumas kitus gali suklaidinti ir paskleisti tikrai negerų emocijų ar net kalbų.

 

 

  Karštas žuvies patiekalas taip pat buvo... ir galvoju, kaip čia dabar parašyti... žuvis karšta, gerai apkepusi, kad net jautėsi žuvies riebalų skonis (na toks kaip žuvies taukų parduodamų vaistinėse), bet man jis netrukdė, nes labai mėgstu žuvies taukus dar nuo vaikystės :-))) iš tikro! 

Tačiau, kruopų perliukai esantys šalia buvo absoliučiai šalti!  Va, čia jau ne kas... Jei tai būtų šilta, būtų įdealu, nes šiek tiek karamelizuoti pomidoriukai puikiai derėjo ir prie žuvies, ir prie kruopų perliukų. Galiu pasakyti, kad tie pomidoriukai ir tempė visą pariekalą iki aukštesnio lygio.

 

 

  Toliau sekė sorbetas skirtas užmiršti tai kas jau buvo suvalgyta ir pasiruošti naujam patiekalui. Žalias, įvairių prieskoninių žolelių sorbeto rutuliukas tikrai atgaivino visus skonio receptorius! Žolelių buvo keletas, tad ar tai specialus sumanymas, kad nebūtų vieno vyraujančio skonio, ar taip gavosi visai netyčia- neaišku. Bet čia viskas gerai, juk sorbetas pateikiamas tarp dviejų karštų patiekalų, savo fukciją puikiai atliko.

 

 

  Paskutinis "rimtas" patiekalas buvo kepta jautiena. Visiškai paprastai ir be jokių įmantrybių. Nedideli jautienos gabalėliai su bulvių koše ir grilyje kepta česnako pusele. Šis derinys manau jau po truputį tampa klasika. Belieka gerai pasirinkti tik iš kokios jaučio vietos bus kepamas steikas. Ir labai gerai žinoti, kiekvieno steiko rūšies kepimo subtilybes. Šį kart matomai buvo paskubėta (juk restorane mes tik dviese, vėlu, o šefui tikriausiai norėjosi namo). Pirmasis išorinis gabaliukas buvo minkštas, nes jam užteko kepimo laiko, deje antrajam, to laiko truputį pritrūko. Jis buvo guminis.  Prisipažinsiu ir aš kartais taip iškepu, bet steikams stengiuosi rinktis tik tas jaučio mėsos dalis, kurias žinau kaip tiksliai iškepti, kad būtų "medium" ir super minšta.

 

 

  Na, bet užskaitome tą jautieną ir laukiame paskutiniojo patiekalo, o tiksliau  deserto.

"Monte Pacyje" ar "Sadutėje" desertai visada buvo silpnoji vieta. Tad, labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip gi dabar...

  Kamaldulių pyragas nustebino savo pateikimu. Lėkštėje buvo labai gražu :-))) Derėjo viskas ir rugegėlių bei rožių džiovinti žiedlapiai ir karamelizuotas cukraus lankas, ir rudas labai konkretus pyrago gabalėlis. Ir tai derėjo su pavadinimu! Šiame Pažaislio vienuolyne gyvenę vienuoliai augino vaistinius augalus, jie buvo uždara bendruomenė (uždaras cukraus lankas) ir kietas riešutų pyragas, buvo kaip tie vienuoliai...

Na, o skonis... pasirodo- tobula. Nesu aš saldumynų  mėgėja, bet šis pyragas mane papirko. Jame, kaip ir žiūrint iš iššorės, derėjo viskas. Rugegėlių žiedlapiai, žemės riešutai (kas nelabai pyragams ir tinka), druska, karamelizuotas cukrus ir viršutinis pyrago sluoksnis su vos pasūdyta karamele ir nedideliu smėlinės tešlos lopinėliu tirpo burnoje. Aš buvau sužavėta!

 

 

 Tad, kaip gi tas "Monte Pacis" su virtuvėje esančiu Ernestu Viršilu? Ar verta užsukti čia dar kartą? Pasakysiu, kad taip. Aš labai priekabiai žiūrėjau į viską kas buvo mums pateikta. Priekabiai ir aprašiau, bet man patiko visas šefo darbas. Tad, manau čia vėl apsilankysiu, paragausiu kitų jo paruoštų patiekalų ir butinai suvalgysiu dar vieną "Kamaldulių" pyrago gabaliuką. 

Bet užsuksiu dieną, kad nematyčiau tos baltos dienos šviesos lempų :-))))

Blyneliai (sklindžiai) su obuoliais

 

 

  Iš tikro tai patys pačiausi sklindžiai.

  Mano vyras turi labai aiškią nuomonę kai kuriais klausimais. Ir jis kartais savo tiesa būna taip įsitikinęs, kad neįmanoma jį perkalbėti. Tačiau, kartais aš jį pergudrauju. Kad ir su šiais sklindžiais. Jis visada sako, kad keptų obuolių kur jie bebūtų jis nevalgo (bet juk tai taip skanu!). Ilgą laiką blynelius kepdavau jam be obuolių. Bet kartą pabandžiau obuolių įdėti labai mažai. Praslydo. Antrą kartą įdėjau daugiau. Suvalgė. O kai paklausiau, kaip jam blynai, gavau patvirtinimą, kad skanūs. Jis net nežino, kad valgo keptus obuolius, o aš jam ir nesakau. Juk jis nealergiškas keptiems obuoliams, kitu atveju taip tikrai nesielgčiau.

Bet gal gana mano paslapčių. Geriau apie receptą :-)

 

Jums reikės:

 

2 kiaušinių,

200 ml. pieno,

5 v.š. (kupini) miltų,

3 a.š. cukraus,

truputis druskos,

2 obuoliai,

vanilinio cukraus, cinamono (bet nebūtinai), 

lydyto sviesto ar aliejaus kepimui.

 

padažui

200-250 gr.greitinės,

2v.š. cukraus.

  Visada maišant blynams tešlą atskirkite kiaušinio trynius ir baltymus. Į baltymus įberkite šiek tiek druskos, taip jie geriau išsiplaks ir bus standūs.  Į trynius įberkite cukraus. Visada pirmiausia gerai išplakite baltymus, o po to- iki baltumo trynius.

  Į išplaktą trynių masę supilkite pieną ir suberkite miltus. Dar kartą viską išplakite mikseriu. Sudėkite nuluptus ir šiaudeliais supjaustytus obuolius. Tuomet jau su šaukšu sudėkite baltymus ir atsargiai viską permaišykite.

  Kepkite įkaitintoje keptuvėje vis pavartant.

  Pateikite su grietine sumaišyta su cukrumi.

  Obuolių galite dėti ir daugiau, kad būtų obuoliai tešloje.

 

 

Sudėtingumas: paprasta

Sumuštinių tortas

  

  Dažnai seni receptai, kaip tas ratas sugrįžta atgal. Sumuštinių tortą darydavo man mano mama, kai aš buvau maža. Ji galvojo, kad tai kur kas geriau vaikams, nei saldus tortas :-)))

Aš manau kiek kitaip. Sumuštinių tortas puiki išeitis pavaišinti būrį žmonių, pavyzdžiui ofise ar kelionėje. Ten kur normaliai valgyti nėra labai patogu.

  Dar vienas pliusas, kad tokį tortą reikia sutepti iš vakaro ir ryte liks tik jį papuošti.

  Aš išvardinsiu galimus variantus, o jūs patys pasirinksite kas jums skaniau. Tuo labiau, kad kiekvieno žmogaus fantazija yra beribė, tad čia yra tikrai kur pasireikšti.

  Tortui galite naudoti juodą, šviesią duoną arba tik batoną. Taip pat skrudinimui skirtą duoną.  Visada patogiau tepti tortą  su keturkampe duona. Tačiau rinkitės tik skanią duoną.

   Duona ir batonas turi būti supjaustomi apie 0.5 cm storio riekelėmis. Sudėjus riekeles po kelias  nuo jų nupjaunama pluta.

  Toliau pasiruošiami užtepai. Mėsa ar kiti produktai turi būti sumalami. O prieskoninės žolelės smulkiai supjaustytos. Sviestas- kambario temperatūros, nes tuomet jis  geriausiai susimaišo su kitais priedais.

  Bent jau man labiau pasiteisina deriniai juoda duona su sviesto užtepais, kurių pagrindą sudaro mėsa.

  Prie batono (baltos duonos) geriau tiks žuvies produktai ir tepami varškės sūreliai (tokie kaip  Philadelphia).

 

 

 

O dabar užtepų variantai:

Su juoda duona tiks

-malta rūkyta nugarinė ar kumpis, sviestas, pipirai.

-malti virti kiaušiniai, sviestas, druska, pipirai, džiovinti bazilikai.

-malta virta jautiena ar veršiena, sviestas, pipirai.

-smulkinti karpai, petražolės, svogūnų laiškai, sviestas, druska.

-maltas fermentinis sūris, sviestas, paprikos milteliai, jei reikia- druska.

-malta raudona paprika, sviestas, druska.

Su balta duona (batonu) tiks

-malta ar kapota rūkyta lašiša, tepamas varškės sūrelis, pipirai.

-smulkinti karpai, petražolės, svogūnų laiškai, varškės sūrelis, druska.

-krabų ar krevečių mėsa (lazdelės), varškės sūrelis ar majonezas, pipirai.

-maltas fermentinis sūris, sviestas, paprikos milteliai, jei reikia druska.

-sutrinti šprotai (tik nulupkite pelekus), sviestas, pipirai, druska.

-malti virti kiaušiniai, sviestas, druska, pipirai, džiovinti bazilikai.

-smulkinti rauginti, marinuoti ar švieži agurkai, tepamas varškės sūrelis ar sviestas, pipirai, jei reiikia- druska

- kapota silkė, tepamas varškės sūrelis ar sviestas, pipirai.

  Ruošdami kiekvieną užtepą būtinai ragaukite ir atraskite sau priimtiną skonį pridėdami jums patinkančių prieskonių. Kiekvienas užtepas jį paragavus turi būti skanus.

  Tortas tepamas iš kart ant reikiamo pagrindo ar lėkštės, nes jau suteptą tortą nėra patogu perkelti kažkur kitur.

  Užtepę vieną sluoksnį ir ant jo uždėję naują duonos eilę ją lengvai paspauskite. Kai sutepsite visus sluoksnius, tortą uždenkite maistine plėvele ir palikte šaltai, bent jau pusdieniui ar per naktį.

  Viršų ir šonus aptepkite tepamu varškės sūreliu ir aplipinkite krapų, peražolių, svogūnų laiškų mišiniu. Viršaus puošimas  jūsų išmonė :-))))

  Dar vienas pastebėjimas, lydyti varškės sūreliai (tokie kaip "Penemunės pievų") man pasirodė nelabai tinkami pertepimams. Jie per daug klampūs.

 

Sudėtingumas: vidutinis. Kad būtų lengviau, pradžiai pasidarykite nedidelį tortelį sau, su dviem kelis kartus atsikartojančiais sluoksniais.