Restoranas įsikūręs puikioje, ramioje vietoje nepertoliausiai nuo Harrods, visai šalia prabangių namų rajonėlio, kuriame gyvena ne viena garsenybė ar pasaulinio lygio žvaigždė. Jauki, tyli Kinnerton gatvelė ir namas pažymėtas pirmuoju numeriu neatrodo labai jau panašus į restoraną. Santūri išorė tiesiog sukelia smalsumą, o kas gi viduje?
Pravėrus duris mus pasitinka dvi labai mielos merginos, kurios iš kart pasisiūlo paimti, kad ir vidutinio dydžio mūsų "Harrods" maišelius. Tai atlaisvina mus nuo apsikrovimo krepšiais aplink stalą ir mes tikrai pasijutome labai patogiai.
Nedidelėje restorano salėje stalai išdėstyti puslankiu ir kadangi priešpiečių metu žmonių nebuvo daug prie kiekvieno keturviečio staliuko buvo sustatyta tik po dvi kėdes. Logiška, visi sėdim nugaromis į sieną ir visi matome vieni kitus. Išimtys tik salės viduryje esantys stalai, kur žmonės sėdėjo po keturis.
Kad ir buvo dienos metas, bet stalus dengė baltos staltiesės, jokios muzikos ir galima sakyti jokių tipinių padavėjų. Jautiesi, kad būtum ne restorane, bet vyriškos mados namuose ir lauki ne meniu, o katologų su audinių pavydžiais ir naujausiais modeliais :-)))) Gal būt tik man iškilo tokios acociacijos, nes tikrai prisiminiau savo darbą mados pasaulyje :-))))
Mus aptarnavo keli superinius kostiumus vilkintys vyrukai ir viena mergina vilkinti juoda mezginiuota kokteilina suknele. Nesistebėčiau jei tai būtų buvęs vakaras, bet 12.30 tai atrodo labai jau iškilmingai.
Na, bet mes Londone, pas Gordon Ramsay. Ten kur gali sutikti ne tik patį šeimininką pietaujantį su David'u Beckham'u, bet ir kitas ne mažesnes įžymybes. Manau gerai, kad tą kartą nieko iš tokių asmenų nebuvo (o gal mes kai ko ir nepažinome), tad nors ramiai galėjome mėgautis tuo, ką lengviems pietums siūlė Gordon Ramsay.
Kaip ir priklauso geram restoranui buvo pateikti net du "linkėjimai iš virtuvės". Traški naminė pilno grūdo duonelė su sviestine užtepėle, kurios sudėtinių dalių taip ir iki galo tarpusavyje neišsiaiškinome.
Kitas linkėjimas buvo kelių šaukštų talpos lėkštutėje pateikta Gazpacho. Gal kiek netradicinė, bet visai nebloga. Čia aš ją labai kritiškai vertinu. Valgoma ir skani, jei trumpiau.
Su drauge užsisakinėjome skirtingus patiekalus, kad galėtume pažiūrėti ne tik kas yra kiekvienos lėkštėje, bet ir kąsniuką iš svetimos lėkštės paragauti.
Beje, meniu parašytas tam tikrų žodžių neverčiant iš orginalo į anglų kalbą. Tad, reikia jau būti šiek tiek pasikaučiusiam virtuvės treminuose arba durti pirštu į puikiai suprantamus žodžius, pagal kuriuos suprasi, kad tai yra mėsa ar žuvis.
Mes išsirinkome Herdwick Lamb Sweetbreads with rove des garrigues, black garlic and crispy capers. Avienos kasą su ožkos sūriu, juodaisiais česnakais ir traškais kaparėliais. Pancūzų virtuvė garsi tuo, kad sugeba paruošti tikriausiai viską kas yra bent kiek valgoma. Ir tai padaro tobulai. Ragaudamos šį patiekalą tuo dar kartą įsitikinome.
Pork cassoulet with Alsace bacon, Morteau sausage and parsley crust. Pupelių troškinį vadinamą cassoulet su kiaulienos šonine ir traškiomis petražolėmis. Troškinys daugiau panašėjo į sriubą. Tačiau kaip ir dera vasaros meniu buvo labai lengvas, be jokio riebumo nuo ten esančios šoninės. Skanu. Šoninė kaip ir aviena tiesiog tirpo burnoje. O traškios petražolių šaknelės buvo atskirtos nedideliu lopinėliu tikriausiai filo tešlos. Tai jis ar kažkas kitas, panašaus į Kalėdinę plotkelę, apsaugojo traškias petražolių šakneles nuo drėgmės.
Viršuje tik traši šoninė su taip pat traškiomis petražolių šaknelėmis
Antriems patiekalams išsirinkome:
Fillet of Cornish hake withcourgette, braised potato and red pepper bisque.
Vėgelę su cukinija, keptomis bulvėmis ir raudonųjų paprikų padažu. Neįvardinta buvo tik kepta šoninė kuri slėpėsi po paprikų padažu. Tačiau jos skonis ir nesuvokiamas minkštumas labai derėjo prie žemoje temperatūroje keptos žuvies.
Cep Agnolotti English peas and Parmesan velouté. Baravykų virtinukai su žaliaisiais žirniais ir baltuoju parmezanu pagardintu padažu tiesiog tirpo burnoje. Aš eilinį kartą įsitikinau, kad geruose restoranuose nėra jokių "al dente" ir tai man labai patinka :-)))))
Desertai:-)
Vos tik pamačiusi rabarbarų ledus Vanilla mousse, poached Kentish rhubarb, lemon balm and black sesame granola, aš jau daugiau nieko nebenorėjau- tik jų. Prisiminiau Monte Pacis restorane užburiantį jų skonį, tad kol dar sezonas, reikia mėgautis šiais švelniais, nuostabiais ledais. Ir ką, ar Ernesto Viršilo, ar Gordon Ramsai ledai buvo tokie pat tobuli. Skyrėsi tik pateikimas, bet jei pateiktų kas lėkštes neįvardiję virtuvės meistų, manau, kad daugelis, autorius ir sumaišytų :-))))
Mano draugė, jau eidama pas Gordon Ramsay žinojo, ką užsisakys desertui. Chocolate sphere with milk ice cream and honeycomb. Pasirodo "Šokoladinė Sfera" ne tik desertas, bet ir nedidelis šou. Jums atnešamas ledų rutuliukas aplietas juoduoju šokoladu. Padavėjas, jau prie jūsų, dar užpila šiek tiek karšto šokolado ir jis apnuogina ledus ištipdydamas šokoladinį apvalkalą. Gražu!
Patiekalai suvalgyti, vynas ir kava išgerti. Kas dar? Dar desertinė dovana, po du nedidelius triufelius.
Ar man čia patiko? Taip. Tai restoranas, kuriame tau nusilenkiama (nori tu to ar ne, esi pratęs ar ne). Čia Londonas kur geros manieros yra kasdienybė, kaip ir jau mano paminėtos gerai iškrakmolytos staltiesės, sidabriniai stalo įrankiai ir žinoma aptarnavimas. Atsipalaiduokite, jei būdami ten staiga pasijausite nejaukiai. Tai, mes esame prie to nepratę, bet jie nežino, kas jūs, ir jie visus savo klientus aptarnauja vienodai. Galantiškai!
Aplinka: ramu, tylu, santūriu.
Aptarnaujantis personalas: labai mandagus, paslaugus, galantiškas.
Kur rasti: 1 Kinnerton street, London tel. 0207 592 1609
Užsisakyti: taip, reikia rezervuotis staliuką. Galima tai atlikti internetu.
Kainos: tikrai ne tokios, kad negalėtumėte leisti sau pabūvoti Lunch metu. Pigiausias Lunch iš trijų patiekalų 39 svarai.
