Monte Pacis ir šefo Ernesto Viršilo juvelyrinė vakarienė

   Tikriausiai tą šaltą ir tamsų lapkričio ketvirtadienio vakarą didelė dalis žmonių buvo išlėkę į Vilnių pasižiūrėti ką gi įdomas sukūrė mūsų Juozukas. Aš su Beata iš "Braškės su Pipirais"  pasirinkome kitą renginį. Tai juvelyrės Viktorijos Orkinės parodą „Poliai“ ir virtuvės šefo Ernesto Viršilo šešių patiekalų „juvelyrinę" vakarienę restorane "Mote Pacis".
 Tad, tą ketvirtadienio vakarą mes restorane buvome beveik dviese. Prie kito stalo sėdėjo dar viena pora, bet jų vakarienė truko daug trumpiau, nei mūsų.
 Monte Pacis pasikvietė naują šefą, tad buvo labai įdomu paragauti naujo virėjo naujų kūrinių.

Taip, kūrinių, nes šiuolaiknė virtuvė prilygsta kūrybai, ypač kai joje dirba tikri meistrai.

  Apie Monte Pacis vakaro salę nerašysiu, nes nepakenčiu baltos dienos šviesos. O ten ji plieskia visu pajėgumu, taip, kad nedideli toršerai stovintys salės kampuose tampa vos pastebimi.

Rašau tik apie maistą, nes atėjome tik dėl jo.

 

 Visada malonu gauti "linkėjimus iš virtuvės". Šį kartą tai buvo kepti burokėlių gabalėliai su kietojo sūrio juostelėmis, bei sviestas pagardintas ančiuviais. Skanu, ypač derinyje su tuo sviesteliu. Gal buvo galima dar kažko tobulesnio užberti skoniui papildyti, bet, kaip liaudis sako: "dovanotam arkliui į dantis nežiūrima".

  Kažkaip pradžioje net fotografuoti pamiršome, tad dovana šį kartą be nuotraukos.

 

  Šaltam užkandžiui buvo pateikta lengvai pamarinuota lašiša. Man atrodo, kad net per dūmus ji buvo perleista. Bet tuo metu buvau labai susikoncentravusi į visus priedus esančius lėkštėje, nei į ir taip gerai paruoštą lašišą. Vos keli nuostabaus skonio lašišos gabaliukai su puikiai parinktais pagardais buvo suvalgyti pasimėgaujant kiekvienu kasneliu. Puikiai derėjo želmenų ir alyvuogių aliejaus, garstyčių, baltojo vyno acto, bei medaus ir klasikinis plaktos grietinėlės ir krienų deriniai. O saulėgrąžų daigeliai ir medžio anglies dulkės šį patiekalą kilstelėjo dar laipteliu aukščiau. Tai tikrai buvo nepaprastai skanu!

 

 

  Antrasis šaltas užkandis buvo jautienos tartaras. Gražiai pateiktas. Neblogi deriniai, tik svogūnų piure potepis man nepatiko savo skoniu. Bet topinambų košės bokšteliai labai tiko prie tartaro.

  Jautienos tartaro paruošimas turi begalę variantų, nuo beveik visiškai naturaus skonio (žinoma, prieskonių ir jame yra) iki aštraus ir kvapnaus, kai nebesijaučia naturali mėsa. Čia buvo pateiktas tarpinis variantas. Gana geras.

  Tačiau vienas dalykas man ten buvo labai jau neaiškus. Jautiena nebuvo vienspalvė... o kai tai pamatai atsiranda įvairių minčių kodėl taip? Mėsa tikrai buvo gera, bet tas spalvų skirtumas kitus gali suklaidinti ir paskleisti tikrai negerų emocijų ar net kalbų.

 

 

  Karštas žuvies patiekalas taip pat buvo... ir galvoju, kaip čia dabar parašyti... žuvis karšta, gerai apkepusi, kad net jautėsi žuvies riebalų skonis (na toks kaip žuvies taukų parduodamų vaistinėse), bet man jis netrukdė, nes labai mėgstu žuvies taukus dar nuo vaikystės :-))) iš tikro! 

Tačiau, kruopų perliukai esantys šalia buvo absoliučiai šalti!  Va, čia jau ne kas... Jei tai būtų šilta, būtų įdealu, nes šiek tiek karamelizuoti pomidoriukai puikiai derėjo ir prie žuvies, ir prie kruopų perliukų. Galiu pasakyti, kad tie pomidoriukai ir tempė visą pariekalą iki aukštesnio lygio.

 

 

  Toliau sekė sorbetas skirtas užmiršti tai kas jau buvo suvalgyta ir pasiruošti naujam patiekalui. Žalias, įvairių prieskoninių žolelių sorbeto rutuliukas tikrai atgaivino visus skonio receptorius! Žolelių buvo keletas, tad ar tai specialus sumanymas, kad nebūtų vieno vyraujančio skonio, ar taip gavosi visai netyčia- neaišku. Bet čia viskas gerai, juk sorbetas pateikiamas tarp dviejų karštų patiekalų, savo fukciją puikiai atliko.

 

 

  Paskutinis "rimtas" patiekalas buvo kepta jautiena. Visiškai paprastai ir be jokių įmantrybių. Nedideli jautienos gabalėliai su bulvių koše ir grilyje kepta česnako pusele. Šis derinys manau jau po truputį tampa klasika. Belieka gerai pasirinkti tik iš kokios jaučio vietos bus kepamas steikas. Ir labai gerai žinoti, kiekvieno steiko rūšies kepimo subtilybes. Šį kart matomai buvo paskubėta (juk restorane mes tik dviese, vėlu, o šefui tikriausiai norėjosi namo). Pirmasis išorinis gabaliukas buvo minkštas, nes jam užteko kepimo laiko, deje antrajam, to laiko truputį pritrūko. Jis buvo guminis.  Prisipažinsiu ir aš kartais taip iškepu, bet steikams stengiuosi rinktis tik tas jaučio mėsos dalis, kurias žinau kaip tiksliai iškepti, kad būtų "medium" ir super minšta.

 

 

  Na, bet užskaitome tą jautieną ir laukiame paskutiniojo patiekalo, o tiksliau  deserto.

"Monte Pacyje" ar "Sadutėje" desertai visada buvo silpnoji vieta. Tad, labai įdomu buvo pažiūrėti, kaip gi dabar...

  Kamaldulių pyragas nustebino savo pateikimu. Lėkštėje buvo labai gražu :-))) Derėjo viskas ir rugegėlių bei rožių džiovinti žiedlapiai ir karamelizuotas cukraus lankas, ir rudas labai konkretus pyrago gabalėlis. Ir tai derėjo su pavadinimu! Šiame Pažaislio vienuolyne gyvenę vienuoliai augino vaistinius augalus, jie buvo uždara bendruomenė (uždaras cukraus lankas) ir kietas riešutų pyragas, buvo kaip tie vienuoliai...

Na, o skonis... pasirodo- tobula. Nesu aš saldumynų  mėgėja, bet šis pyragas mane papirko. Jame, kaip ir žiūrint iš iššorės, derėjo viskas. Rugegėlių žiedlapiai, žemės riešutai (kas nelabai pyragams ir tinka), druska, karamelizuotas cukrus ir viršutinis pyrago sluoksnis su vos pasūdyta karamele ir nedideliu smėlinės tešlos lopinėliu tirpo burnoje. Aš buvau sužavėta!

 

 

 Tad, kaip gi tas "Monte Pacis" su virtuvėje esančiu Ernestu Viršilu? Ar verta užsukti čia dar kartą? Pasakysiu, kad taip. Aš labai priekabiai žiūrėjau į viską kas buvo mums pateikta. Priekabiai ir aprašiau, bet man patiko visas šefo darbas. Tad, manau čia vėl apsilankysiu, paragausiu kitų jo paruoštų patiekalų ir butinai suvalgysiu dar vieną "Kamaldulių" pyrago gabaliuką. 

Bet užsuksiu dieną, kad nematyčiau tos baltos dienos šviesos lempų :-))))

Restoranas "Uoksas"

   Taip jau atsitiko, kad šiame restorane šiandiena buvau du kartus. Turėjau du susitikimus ir kas juokingiausia, kad abu ten pat. Tarp susitikimų buvo tik kelių valandų skirtumas. 
  Bet dabar noriu papasakoti apie patį restoraną, kuriame buvau pirmą kartą, nors jis atsidaręs Kaune nuo vasaros. Atsiliepimai iš visų buvusių ten- tik geri. Tad, kaip yra iš tikro?
   Nedidelis retoranėlis įsikūręs Kauno sienamiestyje, netoli Katedros. Kadangi jame vos 22 vietos, pietų metu jis užsipildo akimirksniu.
  Restoranas dirba nuo 12 val., bet man atėjus prieš dvyliktą, radau laisvus tik keturis staliukus. Visiems sėdintiems atrodo visai nerūpėjo, kad pats restoranėlis pradės dirbti tik po penkiolikos minučių.
   Kol laukiau draugių peržvelgiau nedidelį vakaro meniu (jis tik po 15 val.) ir tai, kas šiandiena siūloma pietums. Keturi trumpai aprašyti patiekalai skambėjo intriguojančiai. Pasirodo kiekvieną dieną pietums sudaromas vis kitas meniu. Atvirai pasakysiu, kad man patinka tokie restoranai, kai gauni tai, ką sugalvojo virtuvės šefas. Šiame restoranėlyje pats restoranėlio savininkas ir gamina maistą. Patiekalus gali pasirinkti: visus ar tik kelis. Visai neblogai!
  Salėje lankytojus aptarnauja dviese. Mergina gal daugiau atsakinga už baro reikalus, o vyrukas už patiekalus. Labai patiko paprastas, šiltas ir nuoširdus aptarnavimas. Tikrai Lietuvoje retai kur toks būna. Daugumoje padavėjai būna "valdiški" arba pasikėlę.
   Užsisakėme. Netrukus iš virtuvės gauname kažko pasiskanauti. Tai džiugina. Restoranas rūpinasi savo klientais :-)))  Ir nors ta įžanginė užkandėlė yra kitų patiekalų kainos dalis, bet vis tiek yra malonu gauti kažką daugiau, nei esi užsisakęs. Skanūs linkėjimai iš virtuvės buvo jų pačių keptos bandelės su dar šilta salierų piure. Įdomus pateikimas: bandelės veltinėje kepurėje!

  Toliau pagal šios dienos meniu sekė salotos: "Burokų karpačio, ožkos sūris ir lazdynų riešutai".
Lengvai  parauginti virti burokėliai puikiai derėjo su sūresniu ir aštresniu ožkos sūriu. O stipriai kepinti lazdynų riešutai ir keli šlakeliai (manau moliūgų) aliejaus suteikė šioms salotoms savitą skonį. Lyg atsvara tam, buvo keli lašeliai pomidorų padažo kurie pridėjo vos juntamo rūgštumo. Salotos buvo tobulos! Artimiausiu metu tokias tikrai pasiruošiu ir namuose.

   Triušio sriuba su morkomis ir kopūstais buvo visiškai naminė. Švelni, gardi sriuba tik tiek. Neturiu nė ką apie ją parašyti.

  Karštas patiekalas "Brandinta jautiena, brokoliai ir  salierų muslinas".
Jautiena buvo gal per daug brandinta, kad ją valgant nelabai jautėsi tikrasis mėsos skonis. Bet visas derinys buvo neblogas :-)

  Desertas šiandiena buvo modernus. "Obuolių pyragas ir ožkos pieno ledai".
Man patiko spalvų ir skonio derinys. Gaivus lengvai apkeptų obuolių pyragas ir saldūs ožkos sūrio ledai. Tikrai įdomu, tačiau tokio derinio porcija galėtų būti mažesnė. Tam, kad išlaikyti skonio intrigą.

  Antrasis mano susitikimas buvo jau po 15 val. Restorane- vakaro meniu. Kaip jau rašiau, meniu nėra didelis ir tai yra gerai :-) Keletas šaltų patiekalų, keletas karštų ir desertai.

  Išvardintos sudėtinės dalys kelia nemažą susidomėjimą. Tačiau patiekalų pasirinkime šį kartą mes buvome labai vieningos ir mūsų užsakytieji vienodi patiekalai buvo tikra laimė virtuvei -)))))

  Vakaro linkėjimai nuo šefo buvo ką tik iškeptos duonelės su čia pat išplaktu grietinėlės sviestu pagardintu grybų aromatu. Toliau "linkėjimų" tęsinys buvo virtų ir parūkytų bulvyčių kąsneliai su menkės kepenėlėmis ir ikra. Prie bulvių visada tinka riebesni priedai. Tad, menkių kepenėlės čia buvo pats tas, o dar sūresnė ikra suteikė tam tikrą poskonį. Tikrai labai skanu. Ir tai puiki įdėja, kuria galima greitai pasinaudoti!

  Pasinaudoti receptu ir įdėja galima ir ruošiant rūkyto šamo kapotinį, kurį mes buvome užsisakę iš meniu. Nors meniu patiekalas buvo aprašytas kiek kitaip: "Šamo kapotinis, mėlynieji kopūstai, putpelės kiaušinis, garstyčių daigai". Mes gavome tikrai ne blogesnį variantą.
  Prie šios žuvies buvo atneštas visas arsenalas ingredientų, kuriuos galėjai pats susimaišyti. Tai aviečių vyno actas, moliūgų aliejus, virti ir smulkinti džiovinti grybai, smulkinti mėlynieji svogūnai, marinuoti agurkėliai, vos virtas putpelės kiaušinis bei druska su pipirais. Visko tiek, kiek ir reikia skaniam kapotiniui (tartarui). Karštai parūkytas šamas buvo labai švelnaus skonio. Ir kas labai svarbu, jis nebuvo riebus.

  Kitas patiekalas iš užkandžių buvo: "61 C temperatūroje, 2 val. virtas anties kiaušinis, lazdyno riešutai, topinambų putėsiai, šoninės trupiniai".

  Iš tiesų kiaušinis yra normalios tekstūros (juk verdant temperatūra labai žema), o derinys neįprastas, bet derantis tarpusavyje. Jei tik turėsite galimybę, tai siūlau būtinai paragauti.

  Karštam patiekalui mes užsisakėme vėl šamą. Švelnaus skonio garuose troškintas šamas vėl gi nebuvo riebus ir puikiai derėjo su dabar Europoje visur labai populiaria keptų česnakų tyre. Ir nors mums teko šamą dar pagardinti druska bei pipirais jis buvo tikrai geras.

  Žinote, bet po tiek patiekalų, desertui jau nebebuvo vietos. Pasilepinome tik karšta šaltalankių arbata. Gan paprasta- šaltalankių sirupą ar sultis užplikyti karštu vandeniu, bet tikrai- įdėja gera.

  Kokios mintys pusę dienos praleidus vienoje vietoje? Išėjau ir eidama galvoju, kad viskas slypi nuoširdžiame paprastume ir savo darbo išmanyme. Dar pagarba klientui,  meilė ir malonumas maisto ruošime.
  Džiaugiuosi, kad Kaune yra dar viena vieta, kur tu gali jaustis jaukiai, skaniai ir įdomiai pavalgyti. O ragaudamas neįprastus derinius gali pagalvoti, kad esi kažkur kitur, kažkur vakarų Europoje.

Pažaislis ir restoranas "Monte Pacis"

   Nežinau nuo ko net pradėti. Reikėtų rašyti apie restoraną įsikūrūsį Pažaislio vienuolyno architektūriniame ansamblyje, bet keli metai praleisti restauruojant šį baroko šedevrą maišo jausmus. Tad, leisiu sau ir parašysiu ne tik apie tai kas buvo lėkštėse.

   Į restoraną galima pakliūti iš stovėjimo aikštelių per abu šoninius įėjimus, bet daug maloniau ir iškilmingiau yra įžengti per didžiosius vartus. Eiti ilgu taku iki pat forestoriumo, kur ir yra restoranas "Monte Pacis" bei viešbutis.

   Šis pastatas tik įkūrus vienuolyną ir buvo skirtas svečiams apsistoti. Pasakojama, kad pietinėje šio pastato pusėje (dabar čia konferencijų salė) italų dailininkų nutapytas židinys suklaidino net patį Napoleoną. Išvargęs ir sušąlęs su savo kareiviais jis puolė prie to židinio šildytis...

   Dabar žengiant pro didžiuosius vartus mus pasitiko... nenupjauta žolė, neprižiūrėtos rožės ir labai jau netinkantys prie aplinkos suoliukai. Bet juk žiūri ne tik žemyn ar į šonus. Žvilgsnis kyla į viršų ir tu žiūrėdamas į bažnyčią, jos kryžius ir statinių čerpinius stogus pamiršti tai kas ką tik tau kliuvo. Tačiau netrukus, eidamas vis arčiau išgirsti muziką. Gaila, bet ne tokią, kokia galėtų čia skambėti... mus pasitiko vos ne "bumčikas" skambantis iš pastatytos lauke  kolonėlės. O prie jos- "labai į temą" likęs dar nuo vasaros baras su išlindusiais dviem alaus kranais. Na, čia tikriausiai ir buvo man baisiausia... pigi komercija, nesiderinanti nei su pačiu Pažaislio vienuolynu, nei su jame esančiu restoranu.

   Gerai, kad bent pravėrus forestoriumo duris patekai ten, kur ir ėjai.

   Truputį palaukę, kas vis gi teiksis pakabinti mūsų paltus, nuėjome į restorano salę.

   Baltos staltiesės, indai ir taurės- viskas be priekaištų. Aptarnavimas: malonus, neįkirus. Padavėjos merginos dirbo gerai. Meniu: trys atskiri lapai. Pirmajame patiekalai, antrajame gaivieji gėrimai ir trečiajame vynai ir kiti stiprieji gėrimai.

Nedidelis meniu tikrai privalumas, ypač kai tas meniu kas savaitę ar dvi vis keičiamas. Bent jau padavėjos tai garantavo.  Dar meniu nurodytas ir virtuvės šefas: Darius Dabrovolskas.
   Meniu patiekalai aprašyti prašmatniai ir skaniai. Kainos vidutinės (14- 45 lt). Porcijos nedidelės, tad užsisakyti drąsiai galima du patiekalus. Tik gaila, kad desertai, kaip ir "Sadutėje" čia silpni.

   Taigi, ką mes valgėme ir ar likome patenkintos?

   Kai kas pasirinko silkę su burokėliais. Ji buvo tikra. Ta, nuo kurios ką tik nupjauta galva ir nulupta odelė. Burokėliai- tie taškeliai galėtų ir vos, vos didesni būti. Tam, kad netektų valgyti vienos silkės. Juk kiekvienam gabalėliui silkės po taškelį ar po kiaušinio  gabalėlį priklauso.

   Kai kas pasirinko dienos sriubą. Pasirodo čia nuo 12 iki 16 val. būna verslo pietūs. Tą dieną buvo špinatų sriuba. Didžiam mūsų nustebimui gavome ne trintą, o labai padorią, naturaliame sultinyje išvirtą, špinatų lapelių sriubą paskanintą alyvuogių aliejuje išmirkytomis juodosiomis alyvomis. Tokia sriuba, net dienos sriuba galėtų nesivadinti, nes ji buvo tikrai tobula.

   Karšti patiekalai.

   Pirmas klausimas padavėjai buvo: tai kokią žuvį šiandiena pagavo žvejys :-) Nes meniu skelbė apie ką tik pagautą šviežią žuvį. Pasirodo "žvejo" laimikis- šamas. Šamas su kuskusu. Tikrai mums pasisekė. Gavome riebią šviežią žuvį, kuri tikrai derėjo su visais pateiktais priedais.

   Kitas patiekalas taip pat iš jūros. Aštunkojis. Pateiktas su juodaisiais ryžiais ir marinuotais pomidorais. Jo buvo tikrai labai mažai, tik viena nedidelė kojytė. Gal, kad tokia minkštutė ir tarsi tirpstanti burnoje iš mano lėkštės pradingo akimirksniu. Deje, man norėjosi keptų pomidorų. Jie būtų labiau čia tikę. Bet neblogai ir marinuoti (juk greičiau :-)))

   Kažkas iš mūsų valgė stirnieną. Porcija jau ne tokia "mandagi", kaip prieš tai aprašyta. Komentarai buvo- skanu.

   

   Deje, deserto neragavome, nes kažkaip nieko "nebuvo". Pasitenkinome tik kavos puodeliu, kas kokiu. Bet visos likome patenkintos.
   Teks man kitą kartą čia sugrįžti ir dar kartą paragauti, tai ko dar neragavau, o gal kažkas bus naujo kitame meniu. Pažiūrėsime.

Restoranai, kavinės ir kitos pavalgymo vietos Lietuvoje: "La Rouge"

   Šiandiena pirmasis pasakojimas apie Lietuvoje įsikūrusius restoranus, kavines ir viską kas susiję su maistu ir valgymu.  Ilgai galvojau ar rašyti apie blogas (gal būt tik tą kartą nepasisekusias "keliones"). Gal nederėtų, gal neetiška apie tai rašyti ir kritikuoti, bet... Maistą ruošia profesionalūs virėjai, kurie baigę 3 metų mokslus įgavo ne tik teorines, bet ir praktines žinias, už savo darbą virtuvėje gauna atlyginimą ir dėl to manau, kad jiems neleistinos elementarios klaidos. 

   Apie geras kavines ir restoranus su malonumu rašysiu, tikrai. Nes visada norisi pagirti ir pasakyti visiems- taip ten labai jauku, gera  ir labai skanu! Kai tik turėsite noro ir laiko būtinai ten užsukite.

  

   Pirmasis mano pasakojimas apie restoraną "Le Rouge" įsikūrusį Kauno senamiestyje. Tačiau šiandieninis mūsų "vojažas" buvo nelabai sėkmingas. Net nemažas alkio jausmas nesuteikė užsisakytiems patiekalams pliusų.

  Kaip skelbia pats pavadinimas galime suprasti, kad restorane "Le Rouge" prancūzų virtuvė. Panašu, kad taip ir yra. Aplinka būtų daugiau prancūziška, jei padavėjai nebūtų lietuviškai šalti ir daugiau bendrautų su klientais. Tačiau mums tiko ir keletas bendrų frazių. Aptarnavimas "normalus", kaip ir pačioje Prancūzijoje, niekas neskuba, mes taip pat.

  Tačiau šis neskubėjimas nepagerino virtuvės darbo. Virėjas ir jo komanda buvo matomai be nuotaikos, kaip ir jų paruošti patiekalai.

   "Jūros šukutes užkeptos Comte sūriu" (karštas užkandis) buvo nors ir minkštos, tačiau be jokio skonio. Sūrio, kuris gal būt šiame patiekale turėjo suteikti tam tikrų natų, buvo per mažai. Šalia pateikta citrina ir pasiimti papildomai pipirai bei druska nieko nepagelbėjo. Na, guodė tik tai, kad šukutės buvo tobulai minkštos. 

   Nebloga buvo "Įvairių daržovių sriuba" (tikslaus pavadinimo net nepamenu), kurią dar kartą būtų galima pakartoti. 

Tačiau "Pracūziška svogūnų sriuba" buvo nutolusi nuo pačios Prancūzijos. Gal būt jos nespėjo iki galo išvirti ir turėjo žūt būt mums jau patiekti. Svogūnai nebuvo beveik pilnai suvirę, kaip kad turėtų būti. Sriuba nebuvo užkepta su duona ir sūriu. Čia šalia pateikė batono skrudintą riekelę su vos įžiūrimu trupučiu sūrio. Bet kur čia prancūziška virtuvė su tiek sūrio?  :-))))

 

   Jūros geldelės buvo išvirtos be nuotaikos ir meilės. Virėjams ir čia pritrūko prieskoninių žolių, vyno, grietinėlės. Visko, kas bent kiek įneštų nors lašelį tobulumo.

 

 

   Karšti patiekalai... 

   Sterkas su vėžių uodegėlėmis buvo pateiktas...  su dvejomis mažytėmis uodegėlėmis. Tai bent jau tris- keturias galėjo įdėti, kad bent šiek tiek atitiktų recepto pavadinimą. Bulvių sluoksniuotis (arba savojiškai pagamintos bulvės), pateiktos prie sterko, sudarė didžiają patiekalo dalį. Deje, jos buvo pašildytos ir pašildytos nepilnai, tad vėsiose bulvėse jautėsi krakmolas. Žuvis su pilnai  jaučiamu "šaldytos- atšildytos" žuvies skoniu... Daržovės per mažai patroškintos, tad per didelis jų kietumas visikai nesiderino prie žuvies lengvumo. Grietinėles padažas per skystas ir net atsiskyręs nuo troškintos žuvies išsiskyrusių sulčių. Šio patiekalo pavadinimas galėtų būti "Šildytos savojiškai paruoštos bulvės su paprastai troškintu sterku ir vos pašildytais daržovių šiaudeliais". Gal kažkas iš šio restoranų virėjų atėmė skonio pojūtį? Juk šis receptas kaip ir klasikinis, nesudėtingas net mėgėjui paruošti, o jį sugadinti pasirodo galima.

   Bet pamirškime tą sterką ir paragaukime "Marinuoto vyne ir su garstyčiomis troškinto triušio". Tačiau ir čia nesekmė. Per ilgai marinuotas ir per trumpai troškintas triušis  buvo sausas ir kietas. Jį net buvo  bandoma įveikti ne su peiliu ir šakute, o primityviai- tik su rankomis ir dantimis. Bet tai nepagerino situacijos, nelabai juk smagu taip dantimis plėšyti mėsą nei namuose, nei restorane. Tad, lėkštėje taip ir liko prieš peilį su šakute, bei dantis  laimėjusi kovą triušio kulšelė... Kas dar toje lėkštėje buvo ne taip? Virtos taukuose bulvės. Daug tobuliau tokią, tik gerai ištroškintą triušieną pateikti su bulvių koše, o ne su atmestinai paruoštomis bulvėmis.

   Po tokių nesėkmių užkandžiuose ir karštuose patiekaluose, jau nebenorėjome toliau ekspermentuoti su desertais.
  Labai gaila, kad šio tikrai puikaus restoranėlio virėjai tiek daug vienu metu padarė liapsusų virtuvėje. Nemanau, kad artimiausiu metu vėl ten užsuksime.